Pojūčių prisitaikymas arba kodėl kai kurios reklamos tampa “nematomos”?

invisible man

Gyvename labai dinamiškame technologijų ir mokslo raidos amžiuje. Tam tikra prasme netgi esame kažkiek nuo to priklausomi. Ne pačia geriausia šio žodžio prasme. Priklausomybė, kurią turiu omenyje, yra apie tai, kad kažkodėl dalis visuomenės seniai žinomomis tiesomis ima kliautis tik tuomet, kai jas įrodo šiuolaikinis mokslas. O juk dažnai šių tiesų teisingumą lengva patikrinti ir nuosava patirtimi.

Mūsų nervinė sistema prisitaiko prie stabilių dirgiklių ir nustoja į juos reaguoti, taip apsaugodama visą sistemą nuo ‘perkaitimo’. Ryte apsivilkę marškinėlius kelias sekundes visu kūnu jaučiame audeklo prisilietimą. Šis pojūtis užgęsta labai greitai. Taip mūsų nervinė sistema liaunasi jautusi TAI, ir koncentruojasi ties galimais naujais potyriais, galinčiais pareikalauti vienokios ar kitokios reakcijos. Lygiai taip pat mūsų klausa prisitaiko prie miesto triukšmo, nustodama jį girdėti, ir priimdama kaip tam tikrą tylos etaloną. Panašiai vyksta ir su mūsų rega. Tuo galite įsitikinti čia pateikiame pavyzdyje.

Įvertinkite bendrą vaizdą, o tuomet kuriam laikui visą dėmesį sukoncentruokite į kryžiuką centre.

http://gifyu.com/image/pnh

Jeigu Jums pavyko sukoncentruoti dėmesį, tai rezultate Jūs matėte tik žalią dėmę bėgančią ratu, o savo vietose esančios alyvinės dėmės išnyko iš matymo lauko. Šiuos statinius objektus mūsų nervinė sistema išjungia kaip bereikalingai atitraukiančius dėmesį.
Žinodami, o gal nujausdami, šią žmogiškos neurologijos ypatybę Radiocentro reklamos vykdytojai pasistengė, kad trumpas ratu sukamas video klipukas, rodomas viešajame transporte, netaptų eiliniu statišku ir todėl greit nebematomu objektu:

Judantis tekstas pareikalauja šiokių tokių pastangų ir įsitraukimo jį sekti. Tokiu būdu neleidžiama prisitaikyti nervinei sistemai prie vizualinio dirgiklio ir tas pats tekstas nuolat tampa “nauju”.

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus publikuojamas.
Būtina užpildyti *